Naujoji Lietuvos Architektura

Naujoji Lietuvos Architektura - Jonas Minkevicius

Jonas Minkevičius (g. 1929) – humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technikos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto profesorius, architektūros teorijos ir istorijos specialistas, Architektūros Riterio ordininkas (nuo 1999), ilgametis Lietuvos architektų sąjungos Kauno krašto valdybos narys, penkerių metų kadencijai išrinktas į Lietuvos mokslininkų sąjungos respublikinę valdybą, Lietuvių katalikų Mokslų akademijos, Baltijos valstybių istorijos ir filosofijos mokslų asociacijos narys. Kartu su žmona Genovaite išugdė du sūnus – architektą Vidmantą ir genetiką Kęstutį. Nors ir labai skambūs šie architektūros teoretiko titulai, jie neskalsūs perteikti neišdildomą įspūdį, kurį palieka Jono Minkevičiaus parašytos knygos ir moksliniai straipsniai, erudicija, poligloto žinios, subtilios fotografijos, piešiniai ir akvarelės. Pradmenys. Kupiškėnas Jonas Minkevičius neturėdamas nė šešerių jau lankė Didžprūdžių pradinę mokyklą. Profesorius mielai prisimena pradinės laikus – kaipgi kitaip, – gabiam Jonukui mokslai sekėsi itin gerai. Avinčiam suplyšusius batus, už rankos sesute vedinam jaunuoliui neretai iš alkio degdavo skrandis, tačiau matematika ir kiti mokslai buvo tikra atgaiva. Profesorius aprašo savo vaikystės vargus: „Mūsų gyvenimas dėl tėvo aplaidumo ir pomėgio ką pardavus paūlioti buvo labai sunkus ir skurdus. Ypač vargo pasiaukojanti mamytė. Mano drabužėliai buvo lopas ant lopo“. Kadangi šiuo gyvenimo etapu tėvas menkai dalyvavo Jono asmenybės ugdyme, jo vietą užėmė Antašavos parapijos klebonas filosofas Juozapas Čepėnas. Nuoširdus klebono, tikro pradinukų autoriteto, rūpestis gabiu vaiku (Jonas pradžios mokyklos egzaminus išlaikė vien penketais) davė savo rezultatų: „Tą atmintiną vasarą kelyje sutikęs tėvą, nepaisydamas jo prieštaravimų ir atsikalbinėjimų, primygtinai prisakė, tiesiog verste privertė pažadėti, kad nepaliks sūnaus kaime ir išleis mokytis“. Taip kunigo Čepėno dėka Jonas tęsė kelią į savirealizaciją Kupiškio gimnazijoje, kur nuo 1943 metų įsitraukė į pogrindinę ateitininkų veiklą. Rezistencijos sąlygomis mokslus baigė Klaipėdos ir Panevėžio gimnazijose. Minkevičius nuolat pabrėžia, jog lietuvybė jam yra viena pagrindinių kelio gairių – šios pozicijos atspirtis glūdi patriotiškose mokyklose, susitikimuose su Lietuvos partizanais. Profesorius su ašaromis akyse pasakoja, kaip kartą po slaptos viešnagės jų vienkiemyje iškeliaudami Algimanto apygardos partizanai jam padovanojo didžiulį raudoną obuolį. Tai, pasak profesoriaus, yra vertingiausias ordinas jo gyvenime, ir jokie kiti įvertinimai jam negali prilygti. Minkevičiaus teigimu, vaikystėje patirtas skurdas, „nedeklaracinis kunigo Čepėno patriotizmas ir širdies gerumas“, nacionalinio identiteto svarbos nuovoka, įprasminta ideologiniu pogrindžiu ir partizanų veikla, suformavo jo pasaulėžiūrą ir dabartinio pasaulio perspektyvas. Profesorius teigia lig šiol esąs minimalistas, nesiekiąs turtinės gerovės ir asmeninės prabangos ar puošeiviškumo.